Lietuvos institucijos neturi vieningo atsakymo į paprastą klausimą – kiek šalyje yra mokinių ir mokytojų, o daugelis vaikų pažangos rodiklių net nėra sekami. Šias problemas išryškino nevyriausybinės organizacijos „Švietimas #1“ pradėta kurti visiems atvira šalies švietimo duomenų bazė.
„Švietimas #1“, kurios tikslas – padėti Lietuvos ugdymui tapti geriausiu Europoje, visuomenei atveria švietimo duomenų platformą. Joje renkami ir sisteminami su Lietuvos mokyklomis susiję duomenys.
Pagrindinis duomenų bazės tikslas – padėti rasti duomenimis grįstus sprendimus, galinčius prisidėti prie geresnio švietimo Lietuvos vaikams. Tačiau duomenų sisteminimas dar labiau išryškino seną problemą – švietimo duomenys Lietuvoje yra itin fragmentuoti, nenuoseklūs ir dažnai tarpusavyje nesuderinami. Viešuose statistikos šaltiniuose nėra apibrėžiama, kas yra pedagogas, mokinys ar mokykla.
„Norėdami suprasti, kur stringa mūsų švietimo sistema ir kodėl Lietuva pagal tarptautinius tyrimus Europoje tebėra 20-oje vietoje, pirmiausia turime aiškiai žinoti, kokia yra reali situacija mūsų mokyklose ir savivaldybėse. Tačiau to šiandien visiškai padaryti dar negalime, nes valstybėje nėra vieningų ir lengvai palyginamų švietimo duomenų“, – sako „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.
Duomenys nesusikalba
„Švietimas #1“ ėmėsi kurti atskirą duomenų bazę, nes švietimo duomenys Lietuvoje yra išsibarstę po skirtingas institucijas ir valstybės duomenų bazes. Be to, jose duomenys pateikiami įvairiais formatais – nuo paprastų lentelių iki PDF ataskaitų.
„Skaičių daug, bet jie nesusikalba, nes kalba skirtingomis kalbomis. O dalis informacijos apskritai nėra centralizuota ir turi būti renkama iš atskirų mokyklų interneto svetainių. Tai apsunkina ne tik duomenų analizę, bet ir paprastą palyginimą. Dėl to duomenis sudėtinga naudoti sprendimams priimti ir vertinti – tiek savivaldybėms, tiek politikams, tiek visuomenei”, – sako L. Masiliauskaitė.
Mokinių skaičius gali skirtis 30 proc.
Bendradarbiaujant su Valstybės duomenų agentūra, „Švietimas #1“ prašymu pirmą kartą buvo viešai atverti ir analizei patogiu formatu pateikti pagrindiniai švietimo duomenų rinkiniai. Dalį jų jau galima matyti „Švietimas #1“ duomenų bazėje. Joje taip pat pirmąkart galima paprastai vienoje vietoje rasti mokyklų finansinius duomenis.
„Nors tai didelis žingsnis į priekį, nes galima vienoje platformoje patogiai matyti daug rodiklių, duomenų atvėrimo metu išryškėjo kelios sisteminės problemos. Viena jų – valstybės mastu nėra bendro sutarimo, kaip skaičiuoti pagrindinius švietimo rodiklius”, – sako ji.
Skirtingos institucijos vis dar skirtingai apibrėžia, kas laikoma mokiniu ar mokytoju. Todėl valstybės įvardijamas šalies mokinių skaičius gali skirtis iki maždaug 30 proc., o mokytojų – 20 proc. Tai reiškia, kad daugelis kitų rodiklių taip pat tampa sąlyginiai ir reikalaujantys papildomo aiškinimosi bei atsargumo juos lyginant.
Orientacija tik į mokyklos finišą
Kita svarbi problema, pasak „Švietimas #1“ vadovės, yra labai riboti duomenys apie tai, kas švietimo sistemoje svarbiausia – mokinių pažangą. Šiuo metu viešai prieinami tik pavieniai pasiekimų rodikliai, dažniausiai – egzaminų ar patikrinimų vidurkiai.
„Mes matome tik momentinį vaizdą – tarsi finišo nuotrauką. Tačiau nematome, kaip mokiniai keitėsi ir augo viso ugdymo metu, kur jie įstrigo ir kur sistema jiems padėjo. Nežinome ir to, ar geri egzaminų rezultatai vėliau siejasi su didesne sėkme profesiniame gyvenime“, – pažymi organizacijos vadovė.
Palyginimui, Estijoje, kuri yra vertinama kaip geriausia švietimo sistema Europoje, stebima visa vaiko ugdymo trajektorija – nuo ankstyvojo ugdymo iki įsitvirtinimo darbo rinkoje. Tai daroma naudojant nuasmenintus duomenis, kad būtų galima matyti ne pavienius rezultatus, o ilgalaikes tendencijas.
„Ten duomenys suvokiami ne kaip kontrolės priemonė, o kaip pagalbos ir planavimo įrankis. Mokyklos pačios noriai teikia informaciją, nes mato jos naudą savo sprendimams“, – sako L. Masiliauskaitė.
Dar viena ryški Lietuvos švietimo spraga – beveik nefiksuojami arba fragmentškai renkami duomenys apie emocinę aplinką ir vaikų gerovę: „Akcentuojame akademinius pasiekimus, tačiau be rūpesčio vaikų emocine būsena ir saugumu ilgalaikės pažangos tikėtis sunku.“
Svarbu ne tik dėl vaikų
Artimiausiu metu „Švietimas #1“ planuoja toliau plėsti duomenų bazę, įtraukti naujus pjūvius ir identifikuoti didžiausias švietimo duomenų spragas. Organizacija taip pat tikisi, kad atviri ir palyginami duomenys paskatins platesnę diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje priimami sprendimai švietimo srityje.
Pavyzdžiui, „Švietimas #1“ duomenų bazėje galima palyginti, kaip atrodo finansavimas vienam mokiniui skirtingose savivaldybėse ir mokyklose. Taip pat – pamatyti, kokią finansavimo dalį sudaro valstybės, savivaldybės ir kitų šaltinių lėšos. Toks palyginimas atskleidžia didelius skirtumus: nuo beveik 10 tūkst. eurų, tenkančių vienam mokiniui, Neringos savivaldybėje, iki mažiau nei 3000 eurų Palangoje.
„Kuo daugiau patikimų duomenų turime, tuo mažiau sprendimų tenka priimti aklai ir tuo lengviau visuomenei įvertinti sprendimų patikimumą. Taip pat tai leidžia savivaldybėms, mokykloms ir visuomenei kelti svarbius klausimus. Švietime tai ypač svarbu, nes kalbame ir apie vaikų, ir apie visos Lietuvos ateitį“, – apibendrina L. Masiliauskaitė.
Su pirmaisiais atvertais duomenimis galima susipažinti viešoje platformoje – ji bus nuolat pildoma ir plečiama. Duomenų bazėje taip pat aiškiai nurodoma, kuo remiantis pateikiami pagrindiniai rodikliai, kuo jie skiriasi nuo kitų, aprašytos pagrindinės šiuo metu žinomos duomenų problemos.