„Grįžtu namo kitoks,“ – sako savaitę Lietuvoje viešėjęs amerikietis Carlas Wilkensas. Jis kartu su pedagogu, Temple universiteto Filadelfijoje profesoriumi Nicholu E. Coddingtonu dalijosi patirtimi, vedė užsiėmimus projekto „Gyvenu laisvai!“ tarptautinėje jaunimo vasaros mokykloje, kurioje dalyvavo jaunuoliai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vakarų Ukrainos ir Lenkijos.
„Visi žmonės čia buvo labai skirtingi ir iš visų galima šio to pasimokyti,“ – sako viena vasaros mokyklos dalyvių, skautė Liepa Černiūtė.
Sunku, bet svarbu prisiminti
1990 m. pavasarį, būdamas humanitarinės pagalbos darbuotoju, C. Wilkensas kartu su šeima persikėlė į Ruandą, kur po ketverių metų prasidėjo genocidas. Dėl konflikto tarp hutų ir tucių genčių vos per šimtą dienų hutų ekstremistai, dažnai tiesiog naudodami mečetes, nužudė 800 tūkst. žmonių. C. Wilkensui buvo pasiūlyta saugiai išvykti iš šalies, tačiau jis išlydėjo žmoną Teresą, vaikus, o pats, vienintelis likęs amerikietis, kiekvieną dieną įveikdamas mūšius gatvėse, minosvaidžių apšaudymus ir patikros punktus, padėjo nukentėjusiems.
Anot C. Wilkenso, genocidas prasideda nuo galvojimo, kad „mano pasaulis būtų geresnis be tavęs“. Klausydami jo pasakojimų apie genocido priežastis, pagalbą aukoms, sudėtingus sprendimus ir pasiaukojimą dėl kitų, jaunuoliai svarstė: o ką aš daryčiau, ką rinkčiausi jo vietoje?
„Kai išgirsti tokias istorijas, pradėti matyti plačiau. Nemanau, kad sugebėčiau pasielgti kaip Carlas – išsiųsti šeimą ir likti viskuo rizikuoti. Jis pirmiausia galvoja apie kitus, kitų saugumą, gyvenimą, o tik po to apie save. Pasaulyje tokių žmonių vienetai,“ – mano vasaros mokyklos dalyvė Jovita Juršėnaitė iš Visagino.
Lietuvos praeityje taip pat ne vienas skaudžios istorijos puslapis. Vieną jų jaunuoliai atvertė, išsamiau panagrinėjo lankydamiesi Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Tuskulėnų rimties parko ir Panerių memorialiniuose muziejuose. „Sunku patikėti, kad čia nužudyta, sugulę tiek daug žmonių kūnų. Vis nesugebu suprasti, kodėl to reikėjo, kodėl turėjo kentėti tūkstančiai,“ – kalba J. Juršėnaitė.
Kita vasaros mokyklos dalyvė Saulė Mekionytė iš Pagirių (Vilniaus r.) sako: „Nesvarbu, kas įvyksta, turime kalbėtis net apie labai skaudžius dalykus, juos suprasti, mokytis iš savo klaidų ir sugebėti atleisti. To reikia, kas nepasikartotų tai, kad vyko Ruandoje 1994-aisiais ar Lietuvoje 1940-aisiais.“ Jai antrina ir moksleivis Matas Bagamolovas iš Biržų: „Dar kartą įsitikinau, kad bendravimas – tai raktas, kuris leidžia pažinti, pajusti, suprasti vieniems kitus.“
Geriau pažino kariuomenę
Vasaros mokyklos dalyviai taip pat lankėsi Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione, kur susipažino, bendravo su Lietuvos kariuomenės ir NATO kariais iš JAV, Vokietijos.
„Buvo labai įdomu daugiau sužinoti apie NATO, įsipareigojimą vieni kitiems padėti. Pasauliui tikrai nereikia dar vieno tokio scenarijaus, koks buvo per Antrąjį Pasaulinį karą, todėl dabar, ypač po įvykių Ukrainoje, NATO stiprina pajėgas Rytų Europoje. Daugelis paskaito vieną ar kitą straipsnį, tačiau neturi aiškaus supratimo, kas ir kodėl vyksta, todėl apie tai pasigirsta įvairių nuomonių, – kalba vasaros mokyklos dalyvė Inesa Kiselytė iš Nemėžio (Vilniaus r.). – Tikiu, kad prireikus pagalbos, sulauktume NATO pastiprinimo, neliktume užmiršti, tačiau ir patys turime išlikti budrūs.“
Anot jos, tokie pokalbiai plečia akiratį, keičia požiūrį: „pamatai, kad būti kariuomenėje nėra kančia, supranti, kad kariai – tai ne žudymui sukurti daiktai, bet paprasti žmonės, kurie gyvena, jaučia. Jie sąmoningi, jie pasirinko rūpintis saugumu, gerove.“
Prabilo meno kalba
Kalbėti apie skaudžias istorijos pamokas, tautų tarpusavio santykius, požiūrį į taip vadinamus kitus, susvetimėjimą, patyčias nelengva, todėl jaunuoliai tam pasirinko meno kalbą. Įgytas žinias, perimtas patirtis, galvoje knibždančias mintis jie išreiškė kurdami kartu su profesionaliais menininkais.
„Svarbu kalbėti apie meną ne tik kaip apie rezultatą, priemonę paveikti visuomenę, bet ir kaip apie būdą išreikšti save, – sako ateitininkė Emilija Petrusevičiūtė. – Dažnai būna, kad nedrąsu vaidinti, groti ar šokti, bet kurdami išeiname iš komforto zonos ir tai nuostabu.“
Per dvi dienas jaunuoliai kartu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi parašė pjesę „Nuoga“, kurioje remiantis tikromis istorijomis, nagrinėjama viena opiausių šių dienų problemų – patyčios. Kartu su muzikantu Jurgiu Didžiuliu sukūrė dainą apie nerimą dėl ateities, savęs pažinimą ir realizavimą. „Nors neturim gerų balsų, muzikavimo patirties, tačiau turėjom stiprią emociją, kuri gerai suskambo,“ – sako vienas dainos kūrėjų M. Bagamolovas.
Padedant režisierei Kamilei Gudmonaitei vasaros mokyklos dalyviai paruošė teatro pasirodymą, kuriame klausė, kiek reikia laiko atsigauti, išsilaisvinti iš praeities, pradėti naują gyvenimą. Su režisiere Kristina Buožyte sukūrė filmuką „Stalas“, kurio pagrindinė idėja: nesvarbu, kokia tavo tautybė, visada galime rasti kažką bendro. Su choreografe, pedagoge Giedre Jankauskiene pastatė šokį apie tarpusavio santykius, manipuliaciją vieni kitais ir kur link tai veda.
Tarptautinė jaunimo vasaros mokykla, kurioje dalyvavo tautinių bendrijų jaunuoliai iš Pietryčių Lietuvos ir Klaipėdos, taip pat jaunieji šauliai, skautai, ateitininkai bei svečiai iš užsienio šalių, suorganizuota gavus Baltijos–Amerikos Laisvės Fondo (BAFF) finansavimą. Daugiau informacijos apie BAFF stipendijas ir lektorių paramą rasite apsilankę interneto svetainėje www.balticamericanfreedomfoundation.org. Taip pat vasaros mokyklą parėmė JAV Ambasada Lietuvoje, LR Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ministerijos, Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.